Studijų metais, per sesijas mano šaldytuvas tiesiog neužsidarydavo. Valgyti galėdavau kone visą parą ir vistiek jausdavausi alkana. Kitoms gi būna atvirkčiai - nuo streso, nervų apetitas dingsta iš viso. Na ką gi, aš nesu viena tų laimingųjų, kurios dėl nelaimingos meilės pusę savo svorio numeta.
Emocinis valgymas
Alkio priepuoliai dėl emocinių priežasčių, tokių kaip nerimas, stresas, liūdesys ir pan. yra moksliškai paaiškinami. Steso hormonas kortisolis blokuoja leptino (hormonas veikiantis alkio ir pasisotinimo funkcijas) veikimą ir kūnas tuo metu iš tiesų reikalauja maisto. Tad būtina stebėti save ir atskirti kada maisto griebiamės dėl tikro alkio, o kada dėl emocinių priežasčių. Niekas neapsaugotas nuo blogų emocijų, tačiau stenkitės save palepinti ne maitu o, pavyzdžiui, grožio procedūromis ar nauja pora batų.
Dėmėsys maistui
Turbūt esate girdėjusios, kad savo apetitą galima apgauti naudojant mažesnes lėkštes. Esu skaičiusi patarimą netgi fotografuoti maistą (gana populiaru dar ir pasidalinti su FB draugais), anot tyrimo, savo lėkštės fotografavimas kažkokiu būdu mus skatina valgyti sveikiau. Jau esu minėjusi ir apie maisto dienoraštį, kurio galite niekam nerodyti, tiesiog nuolatinis maisto registravimas ugdys drausmę. Tačiau visų svarbiausia yra valgyti sąmoningai ir lėtai, gerai sukramtant maistą.
Turiu prisipažinti, kad man sunku sutelkti visą dėmesį į maistą. Dažniausiai pietauju darbe priešais kompiuterį, ar skaitydama, o vakarieniaudami beveik visuomet įsijungiame televizorių. Taip neturėtų būti. Valgant nederėtų daryti jokių pašalinių darbų. Taip pat nederėtų užkandžiauti ir žiūrint televiziją, nes tiesiog nejaučiate kiek suvalgote.
Valgyti lėtai ir gerai sukramtyti maistą svarbu dėl fiziologinių priežasčių. Maistui patekus į skrandį išskiriamas cholecistokinas, kuris įtakoja medžiagų apykaitą ir duodą signalą smegenims apie sotumo jausmą. Perduoti šia žinutę užtrunka apie 20 minučių, tad jei valgote greitai, sotumo pajusti nesuspėjate ir to pasekoje yra tikimybė, kad suvalgysite gerokai daugiau nei iš tiesų norite.
Manau, kai kurie žmonės natūraliai valgo lėtai. MB prie stalo sėdi, regis, visą amžinybę, tad kai vakarieniaujame kartu, aš stengiuosi taikytis prie jo valgymo tempo. Tai tarsi atvirkštinis lenktynių variantas, stengiuosi valgyti taip, kad mano lekštės turinio užtektu iki pavalgys jis.
Kitas pastebėjimas yra tas, kad greitai prisikemšame paprastai tada, kai esame tiesiog išbadėjusios ir mūsų cukrus kraujyje yra gerokai nukritęs. To neatsitiks, jei vadovaisimės taisykle valgyti ne daugiau nei kas 3 valandas. Žinoma, niekas nekalba apie kepsnius kas tris valandas, kalba eina apie užkandžius tarp maistų.
Valgymas visuomet laiku
Puikiai suprantu, kad yra gana sudėtinga užimtam žmogui atrasti pakankamai laiko normaliam valgymui, o ypač kasdieną tuo pat metu. Taip, užduotis nelengva, tačiau tikrai įgivendinama, tereikia didelio noro. Pati jau daugiau nei metus į darbą nešuosi dėželę su maistu, o kartais net dvi. Maistą tenka planuoti iš vakaro, o pirkinių sarašą susidaryti savaitei į priekį, tačiau pastangos atsiperka ne vien geresne sveikata, bet ir sutaupymu. Galiausiai tai tampa įpročiu ir nekelia jokių sunkumų.
Mano maisto grafikas yra toks: 7 val. pusryciai, 10 val. užkandžiai, 13 val. pietūs, 16 val. užkandis ir 19 val. vakarienė. Meluočiau jei sakyčiau, kad niekada nuo normos nenukrypstu. Pasitaiko visko. Kartais vakarienę tenka pavalgyti 17 val ir iki miego geriu tik vandenį ar žolelių arbatą prieš miegą. Tačiau turiu planą, ir ketinu jo toliau laikytis.
Siūlau susidaryti savo mitybos rėžimą, atsižvelgiant į šias taisyles:
- Valgyti nedaug ir dažnai. Kaip jau minėjome, tai reikalinga tolygiam cukrui kraujyje palaikyti, nelikite be maisto daugiau nei 3 valandas.
- Būtinai valgyti pusryčius net jei tai vienas džiūvėsis ar bananas. Pusryčius valgyti BŪTINA, net jei nesijaučiate alkana. Aš asmeniškai pusryčiausu važiuodama į darbą - kas rytą susiplaku vis kitokį glotnutį.
- Nepraleisti valgymų kiekvieną kartą kai praleidžiate valgymą - atsisakote pietų ar vakarienės, jūsų organizmas tai supranta kaip badą ir užuot tirpdęs susikaupusius riebalus jis šių atsargų dar tvirčiau laikosi.
Viskas elementaru ir paprasta, tiesa? Tad kodėl neišmėginus pagelbėti sau. Bet tai neturėtų būti 2 savaičių ekperimentas, tai po truputį turi tapti gyvenimo būdu, nes juk ir svorio norime atsikratyti ne dviem savaitėm, o visam gyvenimui. Ir nepamirškite gerai išsimiegoti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą